„Artumai“ su savo skaitytojais ðámet naujai permàstant Dekalogà, V ásakymà „Neþudyk“ tenka svarstyti tuomet, kai gamta sprogsta gyvybe, kai pats gyvybës ir gyvenimo Vieðpats dar visai neseniai „geluoná mirties iðrovë“. Bet, kaip ir bûna su Dievo ásakymais, kai jiems paklûstame – gyvenimas tiesiog praþysta nauja gyvybe, gaiviausiomis spalvomis. Taip ir ið ðio þurnalo puslapiø apsèiai sklinda gyvybë ir gyvenimas, ypatingas ir visai kasdieniðkas dþiaugsmas, kurio ðioje „Artumoje“ iðties daugiau uþ tamsiuosius „mirties slënius“.

Todël ðákart skaitytojus pasitinka Evangelii Gaudium – dþiaugsmingasis popieþiaus Pranciðkaus paraginimas naujai uþsidegus neðti Gyvybës evangelijà; o nuo þurnalo virðelio, regis, dar arèiau mûsø, þengia gyvybës apaðtalas ir dargi „ðeimos popieþiumi“ per kanonizacijà pavadintas ðv. Jonas Paulius II (tai lietuviø tapytojo Pauliaus Juðkos kûrinys Kauno arkikatedros altoriui, sauganèiam ðio ðventojo relikvijà). Apie besipleèiantá Jono Pauliaus II kultà Lietuvoje raðo menotyrininkai, sykiu svarstydami ir apie ðventojo atvaizdo paskirtá religinëje praktikoje.

Numeryje – ir aktualus þvilgsnis á Jono Pauliaus II palikimà – kûno teologijà, be kita ko, pabrëþiant, kaip iðmaniai jis „plukdë Baþnyèios laivà“ ir kaip tiksliai atsiliepë á ðiø laikø iððûkius þmogui. Primenamas ir vienas tø iððûkiø – tai gender ideologija, kurios pragaiðtingumà perspëjanèià Gabrielës Kuby knygà „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“ kaip tik ðiomis dienomis iðleidþia „Artumos“ leidykla.

„Visi, kas gyvi, turi teisæ gyventi!“ – tvirtai sako numerio tema pakalbinti vaikai. Geniali jø iðtara puikiai tiktø paantraðte ir gyvam pokalbiui su broliø ortodoksø ðeima, o jame – ir gyvybës stebuklas, per kurá, kaip liudijama, liko gyvas vienas ið abortui pasmerktø broliø dvyniø. Ne tik þmogaus, bet ir gamtos gyvybës apsauga – tai dar viena geguþës tema su paraginimu uþ gyvybës pilnà pasaulá dëkoti jos Kûrëjui.

Motiniðkàjà geguþæ „Artumoje“ dëkojama ir mamoms – uþ tai, kad mylëjo „vienatine, besàlygiðka ir nesavanaudiðka meile“ – tiek, kiek „iðgalëjo“. Pasakojimas apie motinø bei þmonø dangiðkosios globëjos ðv. Monikos (ðv. Augustino mamos) gyvenimà siûlo geguþei ypaè tinkantá maldos ðiai ðventajai devyndiená.

Ir vis dëlto ar penktojo ásakymo imperatyvas: „Neþudyk!“ turi tik tà kruvinàjà prasmæ? O gal ámanoma nuþudyti ir kitaip – ne tik veiksmais, bet ir þodþiais, dvasiðkai? Suterðiant kito gerà vardà? Sukeliant ir kitus kerðtui? Gniuþdant kità ne tik neapykanta, bet dar baisesniu – abejingumu? Kaip raðoma þurnale, ir Biblijos tradicija plaèiai interpretuoja ðá ásakymà, o didþiosiomis þmogþudystëmis – „tautø naikinimo rykðtëmis“ – jau Senajame Testamente laikytas nëðtumo nutraukimas, saviþudybë ir, beje, girtuokliavimas. Kitas neiðvengiamai V ásakymà lydintis klausimas: ar ámanoma atleisti nuþudymà? „Artumos“ pokalbis su nuteistaisiais uþ þmogþudystes liudija... beribá Dievo gailestingumà, kaip Jis beldþiasi á atvirà þmogaus ðirdá net uþ grotø. Šio pokalbio klausimai skirti ir mums: o kaip su mûsø gailestingumu, atleidimu, gerumo darbais?.. Patyrusiems abortà ir ieðkantiems atleidimo skiriamas straipsnis apie Rachelës rekolekcijas Lietuvoje bei ganytojo atsakymas, ar atleidþiama aborto nuodëmë.

Šá ypatingà groþio ir motiniðkos meilës mënesá kvieèiame skaityti geguþës „Artumà“, màstant ir apie tai, jog pasaulá keièia ne jëga, o „revoliucinë ðvelnumo ir meilës galia“, kaip raðo popieþius Pranciðkus, þvelgdamas á Dievo Motinà Marijà.

Dalë GUDÞINSKIENË